Pasąmonės būsenos ir kūryba (I)

Normalumo apibrėžtis

Kalbant apie tai, kas paslėpta, apie okultinį pasaulį, koks vaizduojamas ir H. C. Agrippa „Occult Philosophy“ knygoje arba vėlesniuose, tokių autorių kaip E. Thacker darbuose, neišvengiamai turime galvoti apie pasąmonės būsenas, nes norint pabandyti suprasti, kas slepiasi nuo mūsų, turime rasti būdą tai pasiekti. Kad būtų paprasčiau, galima įsivaizduoti žmogaus kūną, kuris, skirtingų prietaisų pagalba, gali atsiskleisti skirtingai, pavyzdžiui, naudojant gama spindulius arba ultragarso spindulius. Taigi norint pasiekti pasąmonės klodus, galime būti tikri, kad turime rasti tinkamus būdus – tinkamus „spindulius“. S. Hawking knygoje „Trumpa laiko istorija“ rašė, kad norėdami pažinti tai, kas nepažinta, turime pakeisti matymo būdą, permąstyti įrankius ir veiksmus (48). Vakarų pasauliui bandant viską normalizuoti, sąmonė ir pasąmonė, normalumas ir beprotybė tapo perdėm atskirtos. Tarytum sąmonė būtų tai, kas yra gero, o pasąmonė – tai blogoji dalis. Šių laikų vakarų pasaulyje niekas nenori išgirsti, kad yra nesąmoningas, nes tai tarytum referuoja į nenormalumą, psichikos sutrikimus. Vis dėlto, paradoksalu, nors nusistovėjusi normalumo riba yra logika, skaičiavimais pagrįsta siaura terpė, skirtingai nei esame įpratę manyti, normalumas neturi aiškios teigiamos ar neigiamos konotacijos (49), o kaip galime pastebėti žvelgdami į istorinius faktus, polinkis apibrėžti normalumą kaip tam tikrą dogmą, tėra kultūrinė interpretacija, formuojama visuomenės ir nenuostabu, kad patetinėje normalumo sąvokoje, labai dažnai galime matyti masinės manijos epizodus primenančias deviacijas. Neveltui prancūzų filosofas Michel Foucault yra pasakęs, kad norint suprasti visuomenę, pirmiausia turime įsigilinti į beprotybės istoriją. Vienas tokių pavyzdžių, tapęs ne vienos siaubo istorijos naratyvu – Bedlamas, žinomas kaip sumaišties ir bauginančios vietos simboliu, tačiau taip buvo ne visada. Bedlamas laikomas pirmąja specializuota psichinės sveikatos ligonine Europoje. 1814 m. filantropui Edward Wakefield apsilankius garsiojoje gydymo įstaigoje, netruko pasirodyti jo užrašai apie nuogus ir badaujančius žmones prirakintus prie sienų. Apskritai, XVIII a. Bedlamas buvo atviras visuomenei ir vos už vieną pensą buvo galima pažiūrėti „Bedlamo pamišėlių šou“. Ši pramoga netruko išpopuliarėti tarp Londono gyventojų, kuriems buvo leidžiama lazdomis baksnoti bei stumdyti įkalintus pacientus (50).

M. Focault mąstydamas apie normalumą pabrėžia, kad matydami kitus kaip pavojingus – išprotėjusius ar kitaip, mažiau pranašesnius, sustipriname ir taip gajų visuomenės normalumo suvokimą. Tiesa, neverta žvalgytis vien tik atgal. Gyvendami medijų viešpatavimo laikais, tarytum atkartojame nuo antikos laikų populiarią frazę – miniai reikia duonos ir žaidimų. Jeigu kadaise minią linksmindavo gladiatorių kovos, vėliau Bedlamo šou – tai šiandien, didelė dalis visuomenės yra apakinta savo normalumo, linksminasi prieš žydruosius ekranus, kurie transliuoja keistus pamišėlių šou, muilo operas, liūdnas ar tragiškas istorijas, pagardintas siaubo elementais ir sėdėdami ant sofų baksnoja pirštais, dar kartą bandydami įtvirtinti savo normalumą.

Galima numanyti, jog normalizuotas/ normalus gyvenimas ir jo kanoniškas atsikartojimas visuomenėje yra toks gajus, nes individas gali jausti saugumo iliuziją ir išvengti susidūrimo su tuo, ko labiausiai bijo – tai nežiniomybe.

Tad šis skyrius, dedikuotas pasąmonei neatsitiktinai. Didžiąja dalimi pasąmonė ir yra tai, ko nepažįstame, ką vargiai laikome įprastu normalumu. Tai tarytum juodoji materija, nesąveikaujanti su šviesa, kurios buvimu veik neabejojame, tačiau nustatyti ir įsitikinti – vis dar neturime pakankamai priemonių. Tiesa ta, kad jeigu sąmoningai kažko negalime suvokti ar matyti, dar nereiškia, jog tai neegzistuoja. Tai tarytum paralelinis pasaulis, kurį ne visuomet galime pamatyti, bet jis visuomet šalia. Yra dalykų, kurie, rodos, pasauliui atsisako atsiskleisti ir dažnai, mes, iš savo antropocentrinės perspektyvos, juos suvokiame kaip magiškus, okultizmo persmelktus dalykus, haliucinacijas ar dar kitaip – kaip psichikos sutrikimus. Tiesa, negalima atmesti istorinės perspektyvos, jog žvelgiant laiku atgal, daugybė faktų, kadaise priklausę mistiniam laukui, šiandien yra mokslo paaiškinami. Keletas tokių neįtikinamiausių pavyzdžių – Einšteino bendroji realiatyvumo teorija, S. Hawking singuliariumo teorema ar kvantinė teorija apie juodąsias bedugnes (51). Visi šie atradimai ne tik demistifikuoja nežinomybę, bet kartu ir keičia požiūrį į supančią aplinką. Tad remiantis šiais pavyzdžiais, kaip galime būti tikri, kad sapnai, haliucinacijos ar vizijos nėra šios realybės pilnavertės patirtys ir galiausiai, ar tikrai tai, ką laikome normalumu, nėra tik vidinio patvirtinimo troškimas, kad gyvename tinkamai?

48 HAWKING, Stephen. Trumpa laiko istorija. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p. 264. ISBN: 9786094273568

49 Žodis normalus lotyniškai reiškia tiesus, atitinkantis nusistovėjusius arba nustatytus reikalavimus, normas; neperžengiantis leistinų ribų, artimas vidurkiui. XIX a. sąvoka normalus apibūdino vidutinybę. XVIII a. idėja vidurkį sulyginti su normalumu kilo šveicarų matematikui Jacob Bernoulli. Apsėstas renesanso azartinių žaidimų, jis sukūrė tikimybių skaičiavimą ir pagrindą statistikos mokslui, bei parodė, kad dalykai yra nuspėjami, jie vyksta normaliai. Adolphe Quetelet, tas pats žmogus, kuris sukūrė kūno masės indekso skaičiavimą, veik po 100 m. nuo J. Bernoulli atradimų, tikimybes iš azartinių lošimų lauko perkėlė ir pritaikė žmonėms. Būtent jis iškėlė vidutinio žmogaus sąvoką.

50 HAWKEN, Abe. Haunting faces of the Bedlam ladies: Portraits show patients at asylum where problem women were dumped by families even if they were sane… and paying gawkers watched their cruel treatment. 2017. [Žiūrėta 2022 m. kovo 12 d.] Prieiga per internetą: https://www.dailymail.co.uk/news/article-4381710/Haunting-portraits-women-Bedlam-Hospital.html

51 HAWKING, Stephen. Trumpa laiko istorija. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p. 264. ISBN: 9786094273568