Pasąmonės būsenos ir kūryba (III)

Uždraustas vaisius – psichodeliniai narkotikai

A. Huxley teigia, kad psichodelinių narkotikų, gilios hipnozės ir panašių patirčių sukeliami potyriai išties keisti, tačiau tam keistumui būdingas tam tikras pasikartojimas ir dėsningumas (60).

Naujosios kartos psichodelikų pradininkas, šveicarų chemikas Albert Hoffmann, neretai vadinamas psichodelikų tėvu. Tyrinėdamas rugius parazituojantį grybą – skalsę, iš jos išskyrė ergotomino grupės junginius. Praėjus keleriems metams po minėto eksperimento, 1943 m., mokslininkas prisiminė apie susintetintą derinį ir norėdamas patyrinėti LSD-25 molekulę, netyčia užlašino junginio ant savo odos bei patyrė, vadinamą, psichodelinę kelionę. Vėliau, A. Hoffman ėmė plačiau tyrinėti psichodelinius junginius jau ne tik iš cheminės perspektyvos, bet ir tai, kaip ši atrasta molekulė keičia sąmonės būseną. 1960 m. minėtasis mokslininkas, iš grybų išskyrė ir psilocibiną (61). Jo tyrimai paskatino Amerikos psichiatriją imtis platesnių LSD tyrinėjimų, tarp 1950-1960 m., tačiau šiems junginiams nutekėjus į hipių bendruomenę, JAV valdžiai, kuri tuo metu siuntė karius į Vietnamą ir kariavo, tapo neparanku tęsti tyrimus. Hipių bendruomenė, kaip žinia, skelbė taikos ir anti karo idėjas, todėl tuometis prezidentas R. Nixon, negalėdamas kriminalizuoti hipių judėjimo, kriminalizavo narkotikus, kuriuos jie vartojo. Tad 1971 m. Jungtinių tautų konvencijoje buvo paskelbtas sąrašas junginių, įskaitant ir LSD, MDMA ir t.t., kaip pavojingų žmogaus sveikatai. Nuo tos dienos, visi psichodelinių junginių tyrimai buvo sustabdyti ir atnaujinti tik 2006 m., kai neuromokslininkas Roland R. Griffiths, kartu su komanda nustatė, kad tokio tipo junginiai sukuria reikšmingus ir teigiamus pakitimus smegenyse.

Klasikiniai psichodeliniai vaistai sukuria pakitusias sąmonės būsenas, kurias žmonės dažnai interpretuoja kaip reikšmingą patirtį bei mažina nerimo ir depresijos simptomus. Teoriškai teigiama, kad psichodeliniai vaistai padidina psichologinį lankstumą, o tai gali paaiškinti depresijos ir nerimo sumažėjimą po psichodelinės patirties (62).

Nors šiandien, daugelį patirčių galima paaiškinti moksliniais faktais ir biocheminiais procesais, kalbant apie pakitusias sąmonės būsenas, norisi prisiminti ir kiek mistiškas istorinių tyrėjų įžvalgas. Būtent jos, kartu su moksliniais, šiuolaikiniais įrodymais, kuria vientisą ir įstabų labilios sąmonės paveikslą. Carlos Castaneda apie don Chuano mokymą rašė: „Regėjimo, klausos, uoslės pojūčiai tampa aštresni. Prasiplečia spalvų, garsų gama, todėl pasaulis sužaižaruoja fantastiškomis spalvomis, suskamba dieviškais garsais. Įprasti daiktai, ryšiai tarp jų, įgauna netikėtą prasmę…“ (63) A. Huxley esė „Dangus ir pragaras“ antrina, kad šviesos potyris yra vienas ryškiausių psichodelinės patirties bruožų: „Viskas, ką regi besilankantieji sąmonės antipoduose, iškyla ryškioje šviesoje, sakytum spinduliuoja iš vidaus. Spalvos suintensyvėja, toli pralenkdamos tą skaistumo lygį, kokį suvokiame būdami normalios būsenos, o kartu, smarkiai sustiprėja ir sąmonės galia atskirti subtilius tono bei atspalvio niuansus”(64).

Sekant A. Huxley mintimis, rodos, persikeliame į senovės kultūras ir jų kurtus „kitus pasaulius”, religines patirtis, sutinkame žaižaruojančius ir rodos pažįstamus objektus. Pavyzdžiui pranašas Ezekielis, aprašydamas Edeno sodą, yra sakęs: „Tu buvai Edene, Dievo sode, tave puošė visokiausi brangakmeniai, iš aukso yra tavo karuliai ir puošmenys“. Aprašydami kitus pasaulius, keltai ir teutonai mini stiklą, o Valai – turėjo palaimintą šalį, vadinamą Ynisvitrin arba kitaip – stiklo sala. Tautose, kuriose nebuvo žinoma apie brangakmenius arba stiklą, dangų puošė gėlės ir mineralai. Galiausiai, A. Huxley įvardinęs skirtingų kultūrų paralelinių pasaulių apibūdinimus, kelia klausimą – „kodėl daugelis kultūrų kitus pasaulius įsivaizdavo būtent tokius?“, ir čia pat atsako: „Tereikia atsižvelgti į regėjimų patirtis. Vizijos, visais laikais žmonėms atvėrė tai, ką Ezekielis vadina „ugningaisiais akmenimis“. Jų šviesa skilnda iš vidaus, yra antgamtiškai ryškios spalvos ir nepaaiškinamos prasmės“ (65).

Kalbant apie kognityvinę evoliuciją, viena iš teorijų teigia (66), kad prieš 2 milijonus metų, pirmykščiai žmonės pastebėjo savo išmatose augančius grybus, kurie, kaip pasirodė, buvo stebuklingi – sukeliantys neįprastus regėjimus ir suvokimus. Terrence McKenna ir Dennis McKenna savo teorijoje rašė, kad dėl psilocibino, esančio grybuose, primityviųjų smegenų informacijos apdorojimo galimybės greitai persitvarkė, o tai savo ruožtu paskatino sparčią pažinimo evoliuciją, dėl kurios atsirado ankstyvasis menas, kalba ir technologijos, įrašytos Homo sapiens archeologiniuose įrašuose. Pirmykščiams žmonėms, kurie vis dar ieškojo pirmųjų įrankių medžioklei, haliuciogeniniai grybai išties galėjo tapti tarytum kontaktinis skystis sinapsių susijungimui smegenyse. Nors mokslininkai sutaria, kad šis faktorius veikiausiai yra vienas iš keletos kognityvinės evoliucijos faktorių, vis dėlto, paneigti šios teorijos kol kas nepavyksta (67).

Tiesa, nereikėtų romantizuoti, kad pasąmonės klodus nutvieskianti šviesa yra vien tik įkvepianti. Kaip minėti dangaus sodai, taip ir regėjimų pragaras turi savo antgamtišką šviesą, veikiau panašėjančią į Tibeto mirusiųjų knygos rūkus, regimą tamsą. Kartais išėjimai iš sąmonės būsenos gali būti lyginami su šizofrenijos epizodais ar jausmu, kai vasaros saulės šviesa yra pikto linkinti, o nublizgintų paviršių blizgesys – primena ne brangakmenius, bet klampią tamsą. Kiekvienas daiktas ar įvykis šaukia apie vidinį siaubą, beribį, visagalį ir amžiną. Tokį pasaulį galima matyti vėlyvuosiuose Van Gogho peizažuose, visuose Kafkos apsakymuose ar R. Eggers kino juostose.

1955 m. G. Tonini and C. Montanari atliko eksperimentą, kurio metu menininkų buvo prašyta pavartoti LSD ir meskalino bei pradėti piešti. Tyrimo rezultatai, kaip rašoma tyrime, parodė, kad „Paveiksluose (pav. nr.1) nebuvo jokių naujų elementų kūrybiškumo prasme, bet juose atsispindėjo šizofrenijos apraiškos“ (68). Kita vertus, turint galvoje, jog LSD ir meskalino vartojimo patirtis dažnai yra įvardijama kaip vienintelis būdas pajusti, ką jaučia šizofrenija sergantis, tokie rezultatai atrodo tikėtini. Taip pat galima matyti (pav. 1), kad nors rezultatai yra prilyginami šizofrenijos apraiškoms, matomas aiškus ir gana įdomus poslinkis linijose bei kompozicijoje, vertinant šių kontraversiškai vertinamų junginių veikimo laiką.

Pav.1 Tiriamųjų piešiniai, sukurti įvairiose LSD apsvaigimo stadijose, G. Tonini and C. Montanari eksperimento metu 1955 m.

Tiesa, plačiai visuomenei, yra prieinamų ir daugiau meskalino ar lizergo rūgšties poveikio metu sukurtų ar įkvėptų meninių interpretacijų. Tate galerijos kolekcijoje galima rasti Henri Michaux darbą. Tapymo metu kūrėjas buvo paveiktas meskalino. 1957 m. Londono galerijoje One, menininkas eksponavo 22 piešinius, kuriuos įgyvendino veikiamas minėtojo junginio (pav. 2).

Pav. 2 Henri Michaux piešinys tušu Be pavadinimo, kurį jis nupiešė būdamas apsvaigęs nuo meskalino.

Taip pat svarbu paminėti, kad psichodelinio meno rūšis gimė ne menininkų studijose, o medikų kabinetuose klinikinių tyrimų metu, eskperimentuojant su įvariais junginiais (69), o patys naujausi tyrimai rodo, kad lizergo rūgštis, išties turi įtakos kūrybiškumui ir šis, lyginant su placebą vartojusia kontroline grupe, pakeitė kūrybiškumą įvairiais sluoksniais ir matavimo metodais. Taip pat yra manoma, kad LSD sukeltas simbolinis mąstymas gali būti priemonė, padedanti pagerinti psichodelinės terapijos gydymo efektyvumą (70).

Taip pat verta paminėti ir dar kelias priemones, padedančias išeiti iš sąmonės ribų. Viena tokių – karbogenas. Šis junginys kadaise buvo naudojamas psichologijoje ir psichodelinėje terapijoje. Įkvėpusiems jis sukelia fizinių ir psichologinių pakitimų, kuriuos išsamiai aprašė Ladislas Joseph Meduna71. Įkvėpusiems karbogeno, dažniausiai prieš akis išnyra spalvotų raštų sūkuriai, tačiau taip pat pasitaiko ryškių praeities patirčių išgyvenimų.

Istoriniai faktai, netrukus būsią išdėstyti, padeda lengviau suprasti, kuo pagrįstos šamaniškos praktikos. Sistemiškai atliekant kvėpavimo pratimus, ilgėja laikas, kurį asmuo gali išbūti nekvėpavęs, o tokios įkvėpimo pauzės sukelia didelę anglies dioksido kraujyje ir plaučiuose koncentraciją. Padidėjęs CO2 kiekis sumažina smegenų, kaip ribojančio vožtuvo veiklą ir žmogus patiria regėjimus arba kitaip tariant – gali prisiliesti prie kitoniškos realybės. Būtent tokios praktikos, manoma yra susijusios su magijos ir religijos apeigomis. Monotoniški šamanų, gydytojų, krikščionių ar budistų vienuolių giedojimai, sutrų rečitavimai – ne kas kita, kaip bandymas padidinti anglies dioksido kiekį smegenyse. Kaip kadaise A. Huxley teigė: „kelias į viršsąmonę veda per pasąmonę, o į ją – per atskirų ląstelių chemiją”.

Tiesa, ne tik chemiją suprasti yra svarbu, norint pasiekti viršsąmonės kūrybinius klodus. Fizika taip pat atskleidžia nemažą potencialą. Ir vienas toks, labai praktinis fizikos mokslo rezultatas – tai objektas stroboskopas. Ritmiškai blykčiojanti šviesa, per regos nervus tiesiogiai veikia smegenis, keičiant neuronų aktyvumą. Tad sėdėjimas priešais stroboskopą užmerktomis akimis, gali sukelti haliucinacijas. Matomos vizijos nėra statiškos, veikiau nepaliaujamai kinta. Dominuojančią spalvą lemia stroboskopo iškrovos dažnio funkcija. Lempai blyksint nuo 10 iki 15 kartų per sekundę dominuoja oranžiniai ir raudoni piešiniai. Žali ir mėlyni pasirodo tuomet, kai dažnis viršija penkiolika mirktelėjimų per sekundę. Viršijus devyniolikos mirktelėjimų per sekundę dažnį, piešiniai tampa balti arba pilki. A. Huxley taip pat įvardina, kad stroboskopas sustiprina meskalino arba Lizergo rūgšties sukeltus regėjimus (72).

Žvelgiant į vakarų kultūrą, rodos, regėtojų ir mistikų gretos senka, o galiausiai likę – neretai vadinami apsišaukėliais. Kyla klausimas, kodėl žmonės, laikę save mistikais, buvo griežtai įsitikinę turintys natūralią gamtos dovaną? Viduramžiais, maždaug 6 mėnesius per metus, žmonės kentė badą. Žiemos metu prievartinį pasninką, o gavėnios metu, apie 40 dienų vadinamo savanoriško susilaikymo. Tad galima galvoti, kad ilgas badavimas parengdavo kūną transcendentiniam susitapatinimui ir atgailai, pasitinkant prisikėlusį Kristų. Šiuo didžiausio religinio susijaudinimo ir mažiausio vitaminų vartojimo laikotarpiu, regėjimai ir ekstazės buvo gana įprastas dalykas. Žmonės nevalgydavo vaisių, šviežių daržovių, pieno produktų ir mėsos. Galiausiai, artėjant pavasariui, nuo vitaminų trūkumo, tekdavo kęsti įvairaus tipo negalavimus, kol badavimas paveikdavo ir psichinę būklę. Vakarų visuomenė kentė nuo nerimo, depresijos ar hipochondrijos, o dalis – imdavo regėti haliucinacijas. Ne paslaptis, kad švelnių negalavimų sukeltus regėjimus stiprindavo ir to meto religingumas. Matyti vizijas, kuriose apsireiškia dievai, o dar dažniau tokiose fizinėse būklėse – šėtonas, buvo gana įprasta. Kūno marinimas gali sukelti įvairių psichinių simptomų, tačiau tuo pačiu gali atverti duris į transcendentinį pasaulį. Pavyzdžiui, vienuoliai, net kelis kartus per metus užsiimdavo gavėnia, o net ir likusį laiką – racionas buvo itin skurdus. Būtent tai sukeldavo agoniją ir tuo pačiu metu – padėdavo išgirsti dvasines įžvalgas bei pajusti nušvitimą. Tiesa, badavimas nebuvo vienintelė fizinio marinimosi forma, kurią propagavo dvasingumo sekėjai. Vienas populiarių būdų, sukeliančių fizinį skausmą, buvo reguliariai nusiplakti odos ar net geležinės vielos botagu. Šis plakimas, apie kurį plačiau kalbama šiame įraše , viena vertus, buvo dvasinė patirtis, per skausmą patirti išlaisvinimą ir ekstazę, tačiau kartu, tai kur kas gilesnis transcendentinis potyris. Toks plakimas, kūne išskirdavo didelį kiekį histamino ir adrenalino, o kai žaizdos supūliuodavo, o supūliuodavo beveik visada, įvairios toksinės medžiagos, gaminamos yrant baltymams, patekdavo į kraują. Taip pat svarbu paminėti, kad histaminas organizme sukeldavo šoką, o šis paveikdavo psichiką ne mažiau giliai nei kūną. Tokios sadomazochistinės patirtys iš esmės atvėrė galimybes matyti regėjimus, haliucinacijas ir prisiliesti prie to paslėpto pasaulio ir pasąmonės klodų. Tais laikais, kai operacijos ir bet kokios medicininės intervencijos buvo atliekamos be antiseptikų, nes šie – dar nebuvo išrasti, daugelis žmonių, visą savo gyvenimą kentėdavo nuo mažesnių ar didesnių uždegimų. Šie uždegimai sukeldavo pūliavimus ir galiausiai įrantys baltymai sukeldavo patirtis, kurias neretai vadiname mistinėmis (74).

Taigi, galima matyti, kad praeityje žmonės visais būdais ieškojo būdų prisiliesti prie transcendetinių patirčių – giedojimo ar maldų, pasirenkant sukelti sau psichofizinį stresą, atliekant religines patirtis klūpint ar kitose nepatogiose pozicijose, taip pat atliekant kvėpavimo pratimus ar dainuojant, siekiant padidinti CO2 kiekį smegenyse, badaujant, sukeliant uždegimus savo kūne ir panašiai. Šiandien, tokios patirtys skamba neįprastai, tačiau suvokti transcendetinių patirčių istoriją yra išties svarbu. Šiandien, panašius išgyvenimus, kaip jau minėta, galima patirti psichodelinių priemonių pagalba, pasitelkus stroboskopus, transcendetinę meditaciją (75) ir t.t. Būdų pasiekti viršsąmonę ar pasąmonę yra daugybė, tačiau tenka pripažinti, kad ne visi yra saugūs.

Tiesa, ne tik saugumas, bet šiuo atveju ir nusiteikimas yra labai svarbūs, bandant vieną ar kitą praktiką kūrybiniame procese. Menininkas, įnešdamas kūrybon įvairias technikas, turi būti tikras dėl to, ką daro, bet visiškai netikras dėl to, kokį rezultatą tai atneš. Pavyzdžiui, Jackson Pollock – puikus pastarosios frazės pavyzydys. Dailininkas yra pirmasis mums žinomas kūrėjas, ėmęs tapyti 3D aplinkoje arba kitaip tariant – ore, galėdamas išnaudoti ne tik plokštumą, bet ir gylį. Žiūrint iš šono, gali atrodyti, jog J. Pollock taškosi dažais, tačiau tuo metu, jis gali ore tapyti konkretų kūną, kuris drobėje nugula kaip abstrakcija. Toks, netradicinis gravitacijos tyrinėjimas mene(76), pirmiausia kalba apie aistrą ir drąsą. Žinoma, šiuolaikinėje perspektyvoje, tokio tipo kūryba gali nepasirodyti tiek išskirtinė, kiek ji tokia buvo prieš veik pusšimtį metų, tačiau toks fenomenas, rodos, yra suprantamas ir paaiškinamas. Menininkas Mark Sheeky, išleistoje knygoje rašo, kad menas turi būti kuriamas iš socialiai nepriimtinų idėjų, nes visuomenei harmoningas menas yra netikęs. Ir netrukus pabrėžia, kad net jei gali pasirodyti, jog daugelis kūrinių, sutinkamų galerijose ar muziejuose yra pakankamai patogūs, turėtume nepamiršti laikmečio, kuriame šie buvo sukurti, nes savu laiku – jie neabejotinai buvo nepatogūs. Geras menas – tai nepatogus menas. Garsiausių kūrinių turinys yra nuolat maištaujantis ir aistringas, keliantis permainingas emocijas, kuriantis savo atskiras visuomenes ir kovojantis jų viduje. Šis veiksnys yra veik visų nesenstančių šedevrų bruožas (77).

J. Pollock yra ne vienintelis savo kūryboje naudojęs unikalią techniką ir kūrybos procesą. Išties daugelis menininkų turi savitas technikas ar jiems būdingus ritualus. Tad siekiant apmąstyti unikalų kūrybos metodą, kuris remtųsi pasąmoningu procesu, neišvengiamai turime įsigilinti į vieną ryškiausių XX a. judėjimų – siurrealizmą.

60 HUXLEY, Aldous. Suvokimo durys. Dangus ir pragaras. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p.152. ISBN 9786094273667

61 HOFMANN, Albert. Hofmann's Elixir: LSD and the New Eleusis. Strange Attractor Press. 2010. p.176. ISBN 0954805496.

62 SURVILA, Lina. Abstraktus pokalbis. Laura Korsakova: kas yra psichodelinė terapija ir kodėl reikia patirti ego mirtį?. Spotify. [Klausyta 2021 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą: https://open.spotify.com/episode/58I4O83eDNFk0ei73YBqI4

63 CASTANEDA, Carlos. Don Chuano mokymas. Kita tikrovė. Kaunas: Luceo. 2012. p. 408. ISBN 9789955678823.

64 HUXLEY, Aldous. Suvokimo durys. Dangus ir pragaras. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p.152. ISBN 9786094273667

65 Ibid. p. 87

66 Kalbama apie Stoned Ape Hypothesis, kuri yra viena iš teorijų, paaiškinančių kognityvinę evoliuciją.

67 SCHWARTZBERG, Louis. Fantastic Fungi. Netflix. 2019.

68 TONINI, Giuseppe; MONTANARI, C. Effects of Experimentally-Induced Psychoses on Artistic Expression. Confinia Neurologica. t. 15(4). 1955. p. 225-239.

69 Plačiau apie psichodelinį meną, kaip klinikinių tyrimų produktą: https://erowid.org/culture/art/art_article2.shtml

70 WIEßNER, Isabel; FALCHI, Marcelo; MAIA, Oliveira, Lucas. LSD and creativity: Increased novelty and symbolic thinking, decreased utility and convergent thinking. Journal of Psychopharmacology. 2022; t. 36(3). p. 348-359. ISSN 02698811211069113

71 Vengrų neuropatologas ir neuropsichiatras (1896-1964).

72 HUXLEY, Aldous. Suvokimo durys. Dangus ir pragaras. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p.152. ISBN 9786094273667

73 Priedas nr. 2.

74 HUXLEY, Aldous. Suvokimo durys. Dangus ir pragaras. Vilnius: Kitos knygos. 2019. p.152. ISBN 9786094273667

75 Meditacijos praktikos glaudžiai siejamos su rytų kultūra ir paprastai gali būti datuojamos tūkstančius metų atgal, tačiau pastaroji, Hindu transcendentinė meditacija (TM) savo šaknis įleido 1955 metais, kai Maharishi Mahesh Yogi, pradėjo viešai mokyti šios meditacijos. Transcendentinės meditacijos populiarumas Vakaruose labai išaugo septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai britų roko grupė The Beatles ir kitos įžymybės prisijungė prie Maharishi sekėjų ir pradėjo medituoti, o šiandien, vienu ryškiausių vėliavnešių laikomas kino režisierius David Lynch. Maharishi sukūrė Transcendentinės meditacijos terminą, kad atskirtų šią techniką nuo kitų meditacinių praktikų ir pabrėžtų jos nepriklausomybę nuo induizmo ar bet kurios kitos religijos. Vakaruose Transcendentinė meditacija galiausiai buvo mokoma ir praktikuojama kaip pasaulietinis kelias į psichinę, emocinę ir fizinę gerovę. Kartodami mantrą, praktikai mintyse kartoja specialų sanskrito žodį ar frazę (mantrą), siekdami pasiekti vidinės ramybės ir kūno ramybės būseną. Transcendentinės meditacijos praktikuotojas siekia nuraminti minties veiklą ir patirti gilią atsipalaidavimo būseną, kuri, kaip teigiama, padidina pasitenkinimą, gyvybingumą ir kūrybiškumą. Transcendentinė meditacija, dar vadinama kūrybinio intelekto mokslu, teorinė perspektyva yra pagrįsta Vedantos filosofija, nors praktikams nebūtina laikytis šios filosofijos, kad galėtų sėkmingai naudoti techniką.Kaip tam tikras palengvinimas pasiekti norimą būseną, neretai naudojamas transcendentinis garsas, pavyzdžiui gongai.

76 CERNUSCHI, Claude.HERCZYNSKI, Andrzej. The Subversion of Gravity in Jackson Pollock's Abstractions. College Art Association: The Art Bulletin. T.90-4. 2008. p. 616-639. Prieiga per internetą: http://faculty.winthrop.edu/stockk/modernism/pollock%20subversion%20gravity.pdf

77 SHEEKY, Mark. 21st Century Surrealism: A Guide for Artists and Creative People. Edinburgh: Pentangel Books, 2018. P.142. ISBN 9780957194762