Siurrealizmo istorija

Analizuojant fluidišką realybės anatomiją ir išėjimus iš sąmonės būsenos, neišvengiamai turime atsigręžti į vieną svarbiausių XX a. meno srovių – siurrealizmą, kurio pagrindas yra pasąmonės srautu grįsti kūrybiniai procesai. Siurrealizmo (pranc. sur – virš, réalisme – tikrovės/ realybės) epogėjumi laikomi XX a. III–V dešimtmečiai, tačiau šiandien, viešoje erdvėje stebint vis daugiau naujojo ssiurrealizmo dizaino pavyzdžių ar iliustratyvių to laikmečio imitacijų, mąstant apie kūrybos metodus, grįstus pasąmoninga kūryba, suvokti siurrealizmo atsiradimo priežastis ir aplinkybes labai svarbu. Pati koncepcija, rodos – patogi savo pritaikomumu mene ir paliekanti vietos individualiai ekspresijai, tarpdiscipliniškumui ir eksperimentams. Daugelio siurrealistų kūrybą vienija esminis jungiamasis bruožas – iš pirmo žvilgsnio pakankamai groteskiška estetika, kuri, iš tiesų yra ne kas kita, kaip menininko, o kartais ir visos visuomenės atspindys.

Tiesa, kalbant apie siurrealizmo pritaikymą skirtingoms meno formoms, nesunku pastebėti, kad kino ar literatūros industrijai pasisekė šiek tiek labiau, nei pavyzdžiui, dizainui. Nors siurrealistinių dizaino pavyzdžių yra, ir ne vienas, galiausiai lyginant siurrealistinio kuriamo pasaulio įtikinamumą, nesunku pastebėti, kad daugelis meno formų lenkia dizainą ir galima manyti, kad taip buvo visada.

Siurrealizmas gimė Paryžiuje, Prancūzijoje ir netrukus išplito visame pasaulyje. Šio judėjimo šaknys išsivystė iš dadaizmo po Pirmojo pasaulinio karo, kai menininkai ir intelektualai ieškojo išsigelbėjimo nuo realybės atšiaurumo. Jie norėjo reformuoti pasaulį savaip, o Z. Freud psichoanalizės teorijos darė didelę įtaką, paliečiant nesąmoningą smegenų aspektą. Žodį siurrealistas (reiškiantį „už realybės ribų“) prancūzų avangardo poetas Guillaume Apollinaire sugalvojo 1917 m. savo naujos pjesės pratarmėje, o A. Breton 1924 m. paskelbė siurrealizmo manifestą, kuriame jis iškėlė aiškią mintį, kad mene turi vyrauti nesąmoningumas. Savo namuose jis rengdavo siurrealistų susibūrimus, kur menininkai buvo skatinami kurti, pasiekus nesąmoningą būseną (neretai pasitelkiant Z. Freud psichinio automatizmo metodą). Esą tik taip menininkas, laisvas įkvėpimu, gali atgaivinti savo sapnų vizijas ir siekti to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės (78) arba, kaip galime manyti dabar – šioje būsenoje bent trumpam įmanoma atitolti nuo antropocentrinio, loginio mąstymo, kuris atveria duris į visišką nieką. Menininkui svarbu įveikti sąmonės cenzūrą, kad žodžiai ir vaizdai galėtų lietis nevaržomai. Šio judėjimo praktikos to ir siekė – sugriauti psichinius mechanizmus, trukdančius suvokti aukštesnę realybę.

1934 m., vienas iškiliausių visų laikų siurrealistų Salvador Dali, Niujorko Modernaus meno muziejuje skaitė paskaitą, kurioje apibūdino pagrindines to meto paveikslų temas ir rūpesčius sakydamas, jog siurrealizmas yra simbolinė pasąmonės kalba, tikrai universali kalba, ji nepriklauso nuo išsilavinimo, kultūros ar intelekto, o kalba tokiomis konstantomis kaip – seksualiniai instinktai, mirties pojūtis, fizinės erdvės mįslės samprata ar kitais, visuotinai atsiliepiančiais konstruktais (79). Iš esmės, toks S. Dali apibūdinimas yra tipiškas ne tik Z. Freud psichoanalizei, bet ir C. Jung archetipams, kurie, pasak jo, dažniausiai yra kolektyvinės pasąmonės dariniai. Juos apčiuopti ar įvardyti sunku, jų išnirimas sąmonėje nėra priklausomas nuo mūsų pačių. Tai tarytum kolektyvinė žmonijos atmintis, glūdinti taip giliai ir perduodama iš kartos į kartą, kad sąmoningame, kasdienio gyvenimo lygmenyje, galima matyti nebent ledkalnio viršūnę (80).

Siurrealizmo manifestas

„Kaip stipriai mes tikime į gyvenimą, į tai, kas gyvenime trapiausia – į realų gyvenimą. Turiu galvoje, kad pabaigoje, šis tikėjimas dingsta“ (81)

Tokiais žodžiais A. Breton pradeda siurrealizmo manifestą, apie pasaulio trapumą, apie tikėjimą ir beprasmybę. Ekscentriškas, kartkartėm radikalus manifesto tonas, paverčia skaitymo minutes patirtimi, į kurią norisi vis sugrįžti. Kalbėdamas apie literatūrą, A. Breton savo manifeste pabrėžia literatūros paprastumą, pateikdamas pavyzdį, kad autoriai, savo novelėse atskleidžiantys istoriją iki detalių, tarytum linksminasi skaitytojo sąskaita. Nepalieka vietos vaizduotei, o toks primityvus vaizdavimas yra tarytum vidutinybių visuomenės liaupsinimas, pasidavimas mažiausiai intelektualiam skaitytojui. Vienintelė palikta galimybė – mesti tokį kūrinį į šalį, nes ten nėra vietos skaitytojui (82). Toks A. Breton pareiškimas, puikiai atskleidžia siurrealizmo siekiamybę, efektą, kokio norėtųsi išvengti ir kokį norėtųsi sukelti. Meno kūrinys neturi atskleisti detalių, jame turi likti klausimų, kurie leis žiūrovui interpretuoti realybę ir kurti savitą, nuo kūrėjo šimtu procentų nepriklausomą įspūdį, nes šis, susikurtas pačio asmens, yra kur kas stipresnis nei padiktuotas iš šalies. Ir nors siurrealizmo manifeste aptartas pavyzdys yra literatūrinis, norėtųsi jį interpretuoti plačiau, kaip kūrybinį procesą, kuris ne mažiau svarbus ir vizualiuosiuose menuose, tuo tarpu ir dizaine.

Siekiant suvokti siurrealizmą, norisi teoriškai pažvelgti į sudedamąsias dalis, kaip ir kokiomis priemonėmis yra kuriamas siurrealizmas. Literatūroje paprastai išskiriami keli bruožai, kurių esminiai:

● Sapnus primenančios scenos ir simboliniai vaizdai;

● Netikėti, nelogiški sugretinimai;

● Keistos paprastų objektų kompozicijos;

● Automatizmas ir spontaniškumo dvasia;

● Žaidimai ir būdai kūrimo procese, skirti atsitiktiniams efektams sukurti;

● Asmeninė ikonografija;

● Vizualiniai kalambūrai;

● Iškraipytos figūros.

Šie bruožai leidžia lengviau įsivaizduoti siurrealistinio kūrinio anatominį kūną, tačiau kalbant apie dažniausiai menininkų naudojamas technikas, dažniausiai išskiriami – automatizmas ir sugretinimai.

78 DEMPSEY, Amy. Siurrealizmas. Kitos knygos. 2020. p. 176. ISBN 9786094273964

79 BURCA, Jackie De. Salvador Dali at Home. Frances Lincoln. 2018. p. 60. ISBN 9780711239432

0 JUNG, Carl. The Archetypes and The Collective Unconscious (Collected Works of C.G. Jung Vol.9 Part 1). Princeton University Press. 198. P. 470. ISBN 0691018332

81 Originali citata: „So strong is the belief in life, in what is most fragile in life – real life, I mean – that in the end this belief is lost.“ Andre Breton

82 BRETON, Andre. Manifesto of Surrealism. CreateSpace Independent Publishing Platform. 2016. p. 40. ISBN 9781541357433