Uncanny raiška kine

Y. Lanthimos kino juostos „Šventojo elnio nužudymas“ aptarimas

Režisieriai D. Lynch ir Y. Lanthimos kuria siurrealistinius uncanny filmus, persismelkusius keista ir dažnai siaubinga kasdienybe. Y. Lanthimos filmas „Šventojo elnio nužudymas“ yra puikus pavyzdys. Kiekviena šio filmo scena mėgdžioja stereotipų ir kasdienybės suformuotus žiūrovų lūkesčius, kuriuos netrukus ir sugriauna. Filmas pasakoja apie patyrusį širdies ir kraujagyslių chirurgą Steven Murphy ir jo keistą draugystę su paaugliu berniuku Martin. Judviejų santykiai iš karto neramina. Mintyse su kiekviena filmo minute ima kilti vis daugiau klausimų - kodėl jie sėdi, ar jie tik draugai, ar šiuose santykiuose yra grobuoniškas aspektas? Kodėl aukšto rango gydytojas bendrauja su šiuo vaiku? Iš pirmo žvilgsnio, chirurgas gyvena tobulą, socialiai priimtiną, vidurinės klasės gyvenimą - gražiuose namuose su dviem vaikais ir žmona. Senkant filmo minutėms ir kylant bendrai, nerimastingai filmo atmosferai, kai, rodos, vis dar nėra tiesiogiai prie ko prikibti, gydytojo vaikai netikėtai vienas po kito pradeda sirgti. Ši sutacija, nors ir atrodo uncanyy, ekrane kuriamo realaus pasaulio idilė, neleidžia galvoti apie scenarijus, kurie būtų fantastiniai, kol galiausiai Martinas pateikia Murphy niūrų ultimatumą; „Nužudyk vieną iš savo vaikų arba žmoną, kitu atveju - visi trys mirs“. Filmo eigoje Martino buvimas tampa vis grėsmingesnis. Nuo pat pradžių kilusi abejonė, kur pastatyti šį personažą, ima pildytis blogiausiu scenarijumi. Būtent šie, realaus, bet kartu ir neatpažįstamo, nenuspėjamo siužeto vingiai arba kitaip tariant - uncanny estetika, paverčia filmą įtemptu. Nežinojimas, tačiau supratimas, kad kažkas čia nėra visiškai įprasta, verčia nerimauti.

Žvelgiant į kino juostą dar nuosekliau, galima matyti, jog atskiri socialiniai konstruktai, paversti uncanny, išties verčia išgyventi žiūrovą neigiamas emocijas - nerimą, įtampą, nežinią.

Pav. 58 Martin ir Murphy scena iš filmo Šventojo elnio nužudymas

Galios balansas

Nepaisant to, kad Murphy yra daug vyresnis, Martinas spaudžia Murphy, kontroliuoja pokalbius. Vienoje filmo scenoje, Martinas reikalauja, kad Murphy parodytų savo nuogą krūtinę (pav. 58). Ši scena, filmo pirmoje pusėje, tarytum iškelia daugybę klausimų, kodėl berniukas taip elgiasi. Kita vertus, nepatogiai priverčia jaustis ir Murphy reakcija. Galiausiai, stebėdami filmą, įsitikiname, kad Martino kontrolė Murphy atrodo kiek neįprasta.

Dialogas

Martino ir Murphy pokalbiai, įskaitant ir minėtoje scenoje Murphy kabinete (pav. 58), yra keisti mišiniai tarp kasdienių, atpažįstamų realiame gyvenime dialogų ir kitoniškų, nesutelpančių visuomenės rėmuose. Y. Lanthimos veikėjai dažnai kalba kaip neįtikėtinos žmonių replikos. Pats režisierius teigia, kad šiuolaikiniame žmogaus egzistavime yra kažkas nežmoniško.

Plaukuotos krūtinės

Apskritai aptarinėti plaukuotas krūtines yra neįprasta, tačiau dar neįprasčiau, kad šioje diskusijoje nuolat jaučiama, kad kažkas paslėpto egzistuojaa už pokalbio ribų, nors ir sunku suprasti kas. Pokalbis ištrauktas iš konteksto ir įkeltas į gydytojo kabinetą tarp nesusijusių individų - vyro ir paauglio, bandant atkurti mums pažįstamą tėvišką ryšį, atrodo dirbtinai. Būtent šis tikroviškumo ir kitoniškumo momentas yra siurrealistinis. Ekrane, rodos, burbuliuoja gąsdinantis, neišsipildęs seksualumas. Nors ši scena neerotiška, atrodo, kad ji linkusi į seksualinį kontaktą, kai Murphy pradeda nusirenginėti.

Žinoma, negalime atmesti galimybės, kad plaukuotai krūtinei nėra aiškios paralelės ir tai simbolis, kuris nieko konkrečiai nereiškia. Y. Lanthimos griauna auditorijos lūkesčius suprasti - mes įkyriai mąstome apie idėjas ir vaizdus, beviltiškai ir bergždžiai ieškodami prasmės, kaip esame išmokę, tačiau čia - nėra jokio loginio paaiškinimo, kurio taip desperatiškai trokštame (127).

D. Lynch kino juostos „Trintukagalvis“ aptarimas

Tam, kad būtų lengviau suvokti uncanny estetiką ir emociją kinematografijoje, verta panagrinėti dar vieną, jau minėto režisieriaus David Lynch filmą „Trintukagalvis“.

Tai buvo pirmasis D. Lynch filmas, parodęs publikai naują matymo būdą - unikalią siurrealizmo raišką, sukėlusią revoliuciją kino industrijoje. Pats režisierius, kino kritikės Pauline Kael net buvo pavadintas „pirmuoju populiariu siurrealistu“. Ir nors dėl šio teiginio būtų galima ginčytis, turint galvoje R. Magritte, S. Dali ir kitus puikius siurrealistus dar prieš D. Lynch gimstant, „Trintukagalvis“, kaip ir visi geriausi D. Lynch kūriniai, išties, įsirėžia į žiūrovų pasąmonę. David Lynch, kaip ir S. Dali, atsisakė įprasto pasakojimo naratyvo ir ėmėsi fantazijos kupinų, keistų scenarijų. Bene labiausiai Linčiškas simbolis, filmo ištraukoje pasirodo 4.27 min (128) - šioje scenoje mirksi lemputė (pav. 59). Po paviršiumi pulsuoja elektros energija. Dega šviesa, kuri staiga užgęsta. D. Lynchas apšviečia anksčiau nematytą vaizdą. Pasirodo kažkas paslėpto.

Pav. 59 Sustabdytas kadras iš filmo Trintukagalvis ištraukos, 4.27 min

https://www.youtube.com/watch?v=DQu7s8yhkQc&feature=emb_logo

Priežastis, kodėl nagrinėjant uncanny, pasitelkiamas būtent šis filmas - gana paprasta. Šioje kino juostoje, galime rasti vieną ryškiausių uncanny pavyzdžių istorijoje. Scena, kurią kartą pamačius sunku pamiršti - miniatiūrinė vištiena išskiria nešvarų rudą skystį (pav. 60). Šis vaizdas yra daug galingesnis ir įsimintinesnis nei daugelis to, ką šiandien matome ekranuose. Priežastis ta, kad vaizdas mistiškai gąsdinantis ir siurrealus. Kasdienybė tampa siaubingai neatpažįstama. Vištiena yra įprasto dydžio, bet vėliau sprogsta ir pradeda tekėti tirštas rudas skystis. Įprasta šeimos vakarienė pertraukiama absurdu. Mamos reakcija, staigi isterija yra neįtikėtina. D. Lynchas, kaip visada, interpretaciją palieka žiūrovui. Tačiau vienas būdas tai perskaityti, atsižvelgiant į skysčio išsiliejimą, yra seksualinis nerimas. Kaip minėta anksčiau, A. Breton ir kiti siurrealistai mėgo S. Freud. Jų darbai linkę pulsuoti seksualinėmis nuorodomis. D. Lynch, ypač filme „Trintukagalvis“, seka jų pavyzdžiu.

Pav. 60 Kadras iš filmo Trintukagalvis, viena garsiausių visų laikų uncanny scenų

Absurdiška D. Lynch scena seka liniją, tik patvirtinančią prielaidą apie interpretuojamą vištienos išsiliejimą kaip seksualinio nerimo simbolį. Filmo ištraukoje, 4.44 min. epizode (129), motina, tardydama pagrindinį veikėją, klausia „ar tu ir Marija turėjote lytinių santykių?“. Vėliau ji pradeda bučiuoti ir vilioti pagrindinį veikėją. Ši scena, galima neabejoti, yra subrendusi daugiasluoksniam satyriniam skaitymui. Filmas buvo sukurtas 1970-ųjų pabaigoje. Taigi seksualinis požiūris, ypač tarp vyresnių kartų, buvo mažiau liberalus nei šiandien. D. Lynch pabrėžia visuomenės seksualinių represijų absurdiškumą, nes motina atskleidžia savo seksualumą ir kartu nesugeba laikytis savo diktuojamų taisyklių. Taigi galima galvoti, kad filmo kūrėjas numato, jog seksualumo apribojimai kenkia ir slopina visus, įskaitant tuos, kurie tokius apribojimus primeta kitiems.

D. Lynch kino juostos „Malholando kelias“ aptarimas

Kinematografijoje, šiurpinantys personažai ar scenarijai gali būti veiksmingas pasąmonės vaizdavimo būdas. Sutelkime dėmesį į David Lynch vakarienės sceną „Malholando kelias“ kino juostoje (130). Tai viena liūdniausiai košmariškų šiuolaikinio kino scenų. Atkreipkime dėmesį į kasdienės aplinkos - tipiškos kavinės kontrastą su uncanny povandeninėmis srovėmis. Kažkas siaubingo slypi už šiukšlių dėžių, paslėptų automobilių stovėjimo aikštelėje. Rodos, nenorime matyti šio tvarinio, tačiau neišvengiamai susiduriame su juo. Režisierius tarytum primena, kad visi sapnuojame panašius košmarus. Ir nors scena, yra ryškus košmaro vaizdavimas, taip pat galima jausti, kad yra kažkas daugiau - tai ne tik blogas sapnas. D. Lynch randa tikrą tamsą, tvyrančią po pigios kavos ir užkandinės maistu kvepiančiu pasauliu. Žiūrovas, neišvengiamai projektuoja savo nerimą šioje scenoje. Mes visi turime užvaldančių baimių, kurios persmelkia mūsų tikrąjį gyvenimą (131). „Mulholland Drive“ filmu, D. Lynch sako, kad „tikrasis“ ir „fantazijų“ pasauliai yra daug arčiau vienas kito, nei dažnai norime manyti. Mūsų fantazijos, baimės ir net košmarai susijungia su realybe netikėtai, tarytum būtų vienas bendras tvarinys ir diktuoja, kaip mes gyvename.

Taigi, kaip pastarieji pavyzdžiai rodo, įsimintinas uncanny naudojimas siurrealistiniame kine yra kur kas daugiau nei stilistinis pasirinkimas. Tai būdas pasakyti, ką nors prasmingo ir galingo apie žmogaus būsenas ar visuomenę. Būtent uncanny naudojimas kitose meno formose, pavyzdžiui, kuriant dizaino objektus ar atmosferą jiems - gali tapti kertiniu įtikinamo siurrealistinio dizaino aspektu.

127How to Write a Surrealist Film: Learn The Core Principles of Surrealism. Industrial Scripts. [Žiūrėta 2021 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą:https://industrialscripts.com/surrealist-film/ 121

128 Eraserhead, David Lynch, 1977 - Awkward Dinner Scene with Moving Turkey. David Lynch. [Žiūrėta 2021 m. spalio 17 d.] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=DQu7s8yhkQc&feature=emb_logo (scena 4.27 min)

129 Eraserhead, David Lynch, 1977 - Awkward Dinner Scene with Moving Turkey. David Lynch. [Žiūrėta 2021 m. spalio 17 d.] Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=DQu7s8yhkQc&feature=emb_logo (scena 4.44 min)

130 Mulholland Drive - Diner Scene. David Lynch. [ Žiūrėta 2021.spalio 18 d.]. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=UozhOo0Dt4o

131 How to Write a Surrealist Film: Learn The Core Principles of Surrealism. Industrial Scripts. [Žiūrėta 2021 m. spalio 17 d.]. Prieiga per internetą: https://industrialscripts.com/surrealist-film/