MENINIS MANIFESTAS
Aš einu, kad klaus(y)ti.
Sekti tai, kas nematoma.
Kūryba prasideda ne iš idėjos, bet iš impulso, iš virpesio
Mano darbas – ne apie formas,
bet apie tapimą forma.
Forma kaip procesas
Kaip judėjimas.
Kaip trikdis.
Kaip kvėpavimas. Kaip garsas.
Ne mūzos, o mikrobai.
Ne įkvėpimas, o simbiotinė įtampa.
Mūsų kūnai – daugiskaita.
Mes ne vieni savyje. Mumyse gyvena kiti – nematomi, bet veikiantys.
Tyrinėju klajonę – kaip kūrybos aktą, kaip buvimo būdą.
Judėjimą per erdvę, laiką, per sąmonės pakraščius.
Centrinė figūra – klajoklis nervas (vagus nerve) –
gyvūniška gija, sujungianti jausmą, sprendimus ir erdvę.
Klajoklis – vidinis režisierius, tylus vedlys, neurocheminis pasakotojas.
Kūnas tampa landšaftu, kuriame gimsta būtybės.
Ne objektai – o procesai.
Ne skulptūros – o pojūčių sankaupos.
Kai kurios girdimos,
kai kurios dėvimos,
kai kurios – prisilietimas iš vidaus.
Per dizainą kviečiu šias efemeriškas būtybes pasirodyti.
Pamatyti, pajausti, net pasimatuoti tai, kas paprastai nematoma.
Jos kalba ne žodžiais, o impulsais.
Kvėpavimu.
Tyla
Aš einu, kad klaus(y)ti.
Realybraščiai - tai juodraščiai virstantys į dailyraščius, procesai ir judėjimai, kuriais menininkė Gerda Liudvinavičiūtė apmąsto šiuolaikybę ir dizaino vietą joje.
Skulptūros: Klajoklio nervo ritmas
Savo tyrimuose apie klajoklį nervą (vagus) atradau, kaip įvairūs jam skirti judesiai gali paveikti mūsų nuotaiką ir sąmonės būseną. Pradėjau kurti judesio ritualus, skirtus šio nervo aktyvavimui ir emocijų įtraukimui. Kartojamų ritualų ritmas ir formos iškyla erdvėje ir sukuria nežmogiškas būtybes, klajojančias erdvingumu.
Klajojanti šviesos skulptūra
Describe your image
Describe your image
Describe your image
Describe your image
2023 metais vedžiau dirbtuves šiuolaikinio šokio menininkams „Sumida Expo“ festivalyje Tokijuje, Japonijoje. Remdamasi Johan Huizinga rato teorija, apibrėžiau erdvę kaip portalą, kuriame žmogus juda tol, kol galiausiai tampa neatpažįstama būtybe – per erdvę ir kūną.
Pirmiausia, tamsioje erdvėje, rato ribos pažymimos varvančiu vašku – taip pažadinamas pirmapradis, mistinis žvėris kūno viduje. Vėliau, užrištomis akimis, kūnas ima sekti klajoklį nervą (vagus). Žmonės ritmingai klajoja ratu, retkarčiais įžemindami kūno judesius į japonišką rankų darbo popierių ir leisdamiesi į akimirkos impulsus. Taip dirbtuvių dalyviai erdvėje kūrė efemeriškas būtybes.
Kai kurie dalyviai rate judėjo poromis su nepažįstamaisiais, kiti veikė vieni, sekdami klajoklio nervo impulsus ir vienas kitą. Jie tapo vienu kūnu, akimirkai išsiskyrė ir vėl atrado sinergiją. Erdvinis garsas lydėjo šį vyksmą – nuo vos girdimų smuiko solo iki simfoninės muzikos, peraugančios į elektroninę. Žemi dažniai buvo skirti sujudinti vidines sankaupas, nuraminti kūną ir leisti klajokliui nervui išsivaduoti klajonėms, nes garsas – viena galingiausių priemonių šio nervo stimuliacijai.
Klajoklio nervo ritmo lino raižiniai
Klajoklio nervo sinapsės
VAGUS_XPLORE 2024
Collection: Wandering being
Paper, cooper, paper mache, candles, sound, mirror, oil
50 x 122 cm, 2024
The WANDERING BEING series delves into our existence and the act of wandering in space, proposing that nerves can create new forms of life.
VAGUS_XPLORE invites us to reimagine humanity through our stranger bodies. What would humanity and design look like if we were designing for the strangr beings within and around us?
Nuodinga švino juvelyrika
Depth of the earth. Along the paths of the Northern dreams
Collection: Wandering being
Paper, cooper, silver, Icelandic lava, diary
90 x 130 cm, 2025
The Wandering Being series delves into our existence and the act of wandering in space, proposing that nerves can create new forms of life. Depth of the earth. Along the paths of the Northern dreams invites us to reimagine humanity through our stranger dreams and environment.
“I must step carefully to avoid melting into the sulfur. Wandering through lava fields, where the surface in some places is only about 5 cm thick feels like traversing the Valley of Death - every step could be the last.”
It's poisonous jewelry made of lead, encrusted with erupting volcano lava, and photographs from the Lava Fields, where the surface in some places is only 5 cm thick. This is a story about wandering through Iceland, towards a volcano, when one—within—builds up and is about to erupt. The exhibition is accompanied by excerpts from my diary, searching for the boundary where humanity begins and ends, who we are when the line between dreams and wakefulness disappears, and everything becomes an endless delirium.