Mirtis kaip realybės lakmusas

Mirtis yra stebuklinga. Sujungianti realybę, pažinimą ir nepažinunumą, perėjimą. Į ją galime žvelgti įvairiausiomis perspektyvomis. Tai tarytum lakmuso popierėlis realybei ir kasdienybei, parodantis kaip trapu ir nepastovu yra visa, ką pažįstame. Ir galiausiai, kaip kultūriškai subjektyvu yra turėti nuomonę ar tikėjimą į realybę. Indų jogas ir autorius Sadhguru yra pasakęs, jog mirtis egzistuoja tik gyviesiems. Jis klausia: ar kada nors matėte negyvą žmogų? Ne, jūs matėte tik kūną be gyvybės ženklų. Mirtis yra fikcija. Tokia pati fikcija, kaip ir šis gyvenimas. Ir galų gale, šis tikėjimas, nuomonė, kad mirtis yra fikcija - yra tik manipuliatyvus būdas paaiškinti tai, ko žmogaus protas suvokti negali.

Galbūt gyvybė yra destrukcija, o visiškas nykimas, mirtis – kūrimosi ar kūrybos forma? Kalbant apie energijų pasikeitimus, kurie kartais gali būti labai objektyvūs, pragmatiški arba priskiriami pseudo sričiai, pati sąvoka pasikeitimas jau diktuoja tam tikrą praradimą ir užsipildymą kažkuo nauju, kitu, nepažintu. Tad kalbant apie realybės sąvoką aš neišvengiamai prieinu mirties momentą. Jeigu pati realybė gali rodytis neapibrėžta, fluidinė ar išbyranti it smėlis tarp pirštų, kai bandai ją sugriebti, mirtis yra kur kas stabilesnė, lengviau atpažįstama ar bent jau tokia rodosi iš pirmo žvilgsnio.

M. Abromovič, savo performansuose nuolat tyrinėjanti energijas tarp žmonių ir daiktų, galiausiai pristatė performansą, pavadintą 7 deaths (liet. Septynios mirtys), kuriame ji išgyvena 7 skirtingas Maria Callas mirtis. Šiame performanse sunku nepastebėti pastangos, kai realybė, prieš jai pasibaigiant, tampa, rodos, nepakeliama. Vienoje iš 7 mirčių, Abromovič teigia, kad einant į ugnį, pirmiausia būna šilta, vėliau, su kiekvienu žingsniu tampa karščiau, kol galiausiai, oda tampa juoda ir kiekvienas žingsnis reikalauja nežmoniškų pastangų. Šis trumpas, tačiau gana dramatiškas momentas atskleidžia realybės didingumą, išėjimą arba perėjimą, kuris nepažintas ir tarytum vienas iš nedaugelio, leidžiantis suvokti realybę ne kaip visumą, o dalį kažko kompleksiško.

Mirtis yra daugiasluoksniška ir graži. Beprotybė yra graži. Mirties estetiką, mano galva puikiai perteikia R. Eggers ir P. Greenaway filmų atomazgos. Nors iš pirmo žvilgsnio, kadrai gana panašūs, tarytum odalisko pozose gulintys vyrai jaunuoliai yra mėsinėjami, žvelgiant giliau galima suprasti, kad šie du aktai turi netapačias reikšmes ir įkrovas. Net ir tapatinant su klasikiniam menui būdingomis pozomis, čia pastebime lyčių priešpriešas klasikiniam vaizdavimui, o groteskiška aplinka tarytum intriguoja ir gretina klasikinį bei šiuolaikinį meną bei istoriją. Robert Eggers atveju vis dar gyvo veikėjo žarnos mėsinėjamos žuvėdrų, o šis vizualinis spektaklis turi aiškią nuorodą į 1888 metais Jean Delville nutapytą paveikslą, kurį R. Eggers atvaizdavo gana smulkmeniškai. Tiesa, ši nuoroda nėra vienintelė ir svarbiausia, kalbant apie šį momentą. Kaip ir daugelis scenų, daugiasluoksniškumas Eggers kūryboje užima svarbią vietą. Tad truputį apie tai, be ko šis filmas neatsiskleistų visu savo grožiu - paukščiai. Daugelyje pasaulio kultūrų paukščiai simbolizuoja antgamtinį dangaus ir žemės ryšį. Viduriniuose Rytuose ir Azijoje paukščiai simbolizuoja nemirtingumą. Rytų Indijos mitologijoje paukščiai vaizduoja nukrypusias sielas. Krikščioniškame mene paukščiai dažnai vaizduojami kaip išgelbėtos sielos. Tad filme Švyturys, paukščio motyvas tampa vienas pagrindinių, nuolat atsikartojantis ir pasakojantis skirtingas siužeto distopijas ir galiausiai, mintantis žmogaus kūnu tarytum tampa ikonišku, daugybę prasmių turinčiu groteskišku aktu. Režisieriaus P. Greenaway filmo The Cook, the Thief, His Wife & Her Lover atveju - filmo kulminacijoje vaizduojamas žmogus, atliekantis kanibališką aktą, tačiau kaip niekad estetišką, teatrališką ir didingą. Šie pavyzdžiai, tarytum įkvepia požiūriui, kiek mūsų realybė yra subjektyvi, kiek mirties momentas yra subjektyvus, kiek stereotipai mums neleidžia pamatyti individualizuotos realybės ir kiek ją suniveliuoja į atpažįstamą, archetipišką vizualinį potyrį. Eggers savo filmuose pasitelkia surrealistinę nuotaiką, siekdamas supainioti realybę, tarytum kvestionuoti ją tokią, kokią pažįstame. Rodydamas net ir, rodos, paprasčiausią vaizdą, Eggers mintyse visuomet turi paraleliai keliaujančią istoriją ar net kelias. Jo antrasis pilno metro filmas The Lighthouse, tarytum dėlionė, kurią žiūrovas bando išnarstyti. Nors filme aiškiai galime matyti tiek Jungo archetipų kanonus, tiek Graikų, Anglijos mitologijos motyvų, man labiausiai patinkanti ir įtikinanti filmo linija - realybės atsiskyrimas, kuris vyksta pamažu, labai taikliais ir organiškais simboliais - nuo išplaukimo į salą, kuris gali būti suvokiamas kaip šizofrenijos evoliucionavimas, sąmonės ir pasamonės atsiskyrimas, lig vandenyje skęstančių kūnų, nepaliaujamo žuvėdrų klyksmo ir vienintelio žmogaus, kuris galiausiai, kyla klausimų, ar apskritai čia yra, egzistavimo.

Kiek panašų žvelgiant archetipiškai, tačiau emociškai skirtingą atsiskyrimą demonstruoja ir Haruki Murakami knygoje Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas. Japoniška ir vakarietiška tradicija susipynęs pasakojimas apie utopišką miestą, miestą, estintį veikėjo galvoje, kuriame po mirties jis pasilieka. Kaip ir seriale Juodasis veidrodis, San Junipero epizode, kur netolimos ateities žmonės gali pasirinkti - mirti ar iškeliauti į utopinį miestą, kuriame jie galės egzistuoti amžinai. Vis dėlto, šis atsikartojantis motyvas skirtinguose kultūros žanruose, tarytum sufleruoja apie šiuolaikinės visuomenės siekius ir baimes - gyventi amžinai, bet ko vertas gyvenimas, jei ši realybė trunka amžinai?

Pastaraisiais metais galime pastebėti, kad esame tarytum pavargę nuo realybės ir keliame klausimus, kaip gyvensime rytoj, kaip gyvensime kartu? Ir galiausiai, kur gyvensime? Rodos, mirtingumas tampa balastu, kuriuo bet kokiu įmanomu būdu, net jei tai būtų minties eksperimentas, mes bandome atsikratyti. Ir tam tikra prasme, rodos, mes stengiamės išvengti realybės - tokios, kuri galbūt yra labai paprasta. Nesuteikianti gyvenimui tiek prasmės, kiek kartais mes norime turėti. Nors dabar labai madinga užsiimti savęs analizėmis, įsisąmoninimais, meditacijomis,individualumo burbulas tiek įsišaknijo mūsų visuomenėje, kad sunkiai pastebime lėkštą supanašėjimą. Tokį, kuris net gąsdina, nes esminė jo savybė - išskirtinumas. Mūsų individualumui nebėra ribų, mes tarytum pagavę kosminį pagreitį keliaujame į susinaikinimą. Mirtis, mūsų realybės suvokime, tėra greito maisto užkandinė pakeliui, kurioje mes neišvengiamai prikemšame skrandžius, akimirką susimąstome, kad tai nesveika ir keliaujame toliau. Ji tarytum neegzistuoja. Mumyse ir kituose.

Mirtis - tai ribinė patirtis, ir galiausiai, tai vienas esminių realybės atskaitos taškų. A. Tarkovskis visada priešinosi realybės mistifikavimui, kuris apriboja kūrybinę galią vien tik proto kategorijomis. Viename iš savo interviu režisierius pasakė: „Aš nesutikčiau, jeigu mano filmus vadintų romantiniais… Todėl, kad ‘romantizmas’ – tai toks realybės vaizdavimo būdas, kuris leidžia žmogui už realybės ribų pamatyti kažką daugiau nei joje yra. Jeigu kalbame apie bet ką, kas yra šventa, apie kažkokios tiesos paieškas, man tai nėra romantizmas. Todėl, kad aš neperžengiu realybės ribų ir jos nekeičiu. Aš tik atveriu tai, kas joje slypi, bet yra nematoma.“

Ir išties, realybėje slypi pakankamai daug, kad jos mistifikavimas tampa nebūtina priemone, siekiant pateikti surrealią realybę. Realybė, pati iš savęs yra pakankamai miglota, groteskiška ir dramatiška.

Pasaulio transformacija A. Tarkovskio kūryboje jo paties buvo traktuojama vien tik žmogaus transformacijos kontekste. „Viskas, kas čia vyksta, priklauso ne nuo ‘zonos’, o nuo mūsų“, – ši frazė iš filmo „Stalkeris“ tapo viena pamatinių visai tolimesnei A. Tarkovskio kūrybai ir net jo, kaip menininko, gyvenimui.

Viena labiausiai mane žavinčių gyvenimo ir mirties paralelių, kad mirtis nėra kažkur. Žmogaus kelionė, kaip ir Stalkerio siužete, vyksta organiškai, keliaujant šia realybe, neišskrendant, nepersikeliant kažkur kitur. Vienoje linijoje sutalpinami mirtis ir gyvenimas, paveikia kur kas labiau, nei šių dviejų konstruktų perskyrimas. Chronologiška seka, keliaujant į Tarkovskio Zoną, tarytum skauda taip stipriai, kad net gali jausti blakstienų galiukais, nes supranti jog atsiskyrimas neįvyko. Tai tik tęstinis, vientisas procesas ir galiausiai, gyvenimas ir mirtis yra vienos realybės subjektai, keičiantys vienas kitą palaipsniui, o ne staiga, neturintys tiesinio laiko rėmų ir galiausiai paskandinantys tave tėkmėje, iš kurios nebegali ištrūkti, kaip ir iš mirties. Šis suvokimas, mano nuomone, neatsiejamas nuo Tarkovskio išsakytos frazės, kad realybė priklauso nuo žmogaus, “zona” priklauso nuo individo, nes erdvė, pati iš savęs yra fluidinė, besikeičianti energija su žmogumi ir negali būti apibrėžta kaip monumentali, aiški vieta.

Taigi siekiant apibūdinti realybę, rodos, mirtis gali būti viena iš esminių realybės apmąstymo rakursų. Tokia estetiška, dažnai kur kas pompastiškesnė už gyvenimą, dažniausiai kiekvieno mūsų, net ir pilkiausią būtį paverčianti prasminga. Makabriška, groteskiška, blizganti, bauginanti ir paslaptinga. Galbūt mirtis yra raktas pažinti gyvenimą? Mirties yra visur. Sapnuose, pabudime ir užmigime. Žingsniuose, būtyje ir galiausiai, net atmetus mirtį kaip gyvenimo komponentą ( toks požiūris populiarus kapitalistinės religijos visuomenėje, kurioje neretai atmetame teistines religijas, lig šiol savyje vienaip ar kitaip talpinusias mirties suvokimą ir skatinusias mirties priėmimą kaip dalį gyvenimo.), ji lieka it tikslas, ji lieka kaip pats gyvenimas. Lyg kalno viršūnė, nuo kurios tik pasileidžiame į bedugnę ar nuolatinė, letargiška mirtis, kurioje tik trumpi pabudimai ir įkvėpimai yra gyvenimas. Pastaruoju požiūriu mirtis, kaip minties eksperimentas gali tapti realiasne vieta už patį gyvenimą.

Mes parduodame mirtį - supakuotą blizgančiuose popierėliuose, švieslentėse skelbiančiose, kad galite nusipirkti jausmą, paveikslėlį,atsisveikinimą ar dar ką. Parduodame kaip prekę, atmesdami visą mirties sakralumą. Net ir galvodami apie mirtį sakraliai, mes negalime išvengti klišių ir kapitalizmo šiukšlių. Kai išeina žmogus - mes perkame. Kai gimsta - mes perkame. Ir perkame tol, kol galiausiai kažkas mus parduoda ir užkasa. Man patinka nekrologai. Juos slapta kuriu duše, gatvėje ar geriant vyną. Kuriu juos sau, kitiems ir daiktams. Nekrologai apibūdina realybę, tarytum ją sujungia ir gali pamatyti, kokia ji yra iš šalies. Bent akimirkai. Bent subjektyviai. Atsitraukti. Ir galiausiai, mintyse aš tą nekrologą parduodu.