19 April , 2021

Kartais, tikrovė nuvilnija it nebūtų egzistavusi. Ji grimzta kažkur gilyn, kol galiausiai pamiršti apie ją. Net jeigu kas nors, bandytų atsiminti, realybė ištirptų it sapnas. Tarytum akimirka, kai tamsos pasaulis lėtai brėkšta į šviesą, sapnas į būdravimą arba apimtas kakafoniškos beprotybės išplauki į salą, atsiskirdamas nuo visko, ką pažįsti (1). Neapčiuopiama įsivaizduojamybė, nuolat keliaujanti nežinomybėn ir galiausiai paliekanti tave stovėti iliuzijos oazėje.

Kurį laiką, aš velniškai vengiau žodžio iliuzija. Velniškai bandžiau atsisakyti to, kas tikrovę sieja su magija. Juk magija - tarytum anti realybės išeiga, teistiniai velnio pramanai, paverčiantys faktus paraleliniu pasauliu. Galiausiai, šis kanoniškas vengimas, pats tapęs magija, perskrodė mane pusiau ir supratusi, kad magija tėra paprasčiausias fizikos mokslo menas, aš nusprendžiau pasinerti gilyn. Norint pažinti realybę, turiu priimti visa, ką ji man duoda.

Išties, savo mintimis ir žodžiais, aš neretai painioju realybės ir tikrovės sąvokas, bandydama jas niveliuoti arba atskirti. Vis dėlto, kolkas realybę ir tikrovę dedu į vieną horizontalę, sukurdama patogią liniją tolimesniems tyrinėjimams, tačiau jaučiu pareigą įspėti, kad realybė ir tikrovė gali būti traktuojama kaip vienis arba kaip skirtingą koncepcinį suvokimo modelį turinčios ontologinės būtybės (2), tačiau tai aptarsiu kiek vėliau. Kaip ir visa aplink - sąvokos gali apgauti, tad jomis pasitikėti derėtų ribotai, nuolat prisimenant, su kuo turime reikalą. Galiausiai, aš ir pati, galbūt esu tik regimybės iliuzija?

Regimybė

Pasaulis yra regimybė, kuri paverčia tave nihilistu, jei tik bandai priartėti. Ir galiausiai, man rodos, kad tas nihilizmas maišosi su bekraščiu tikėjimu, virsdamas pastele ištapytais šešėliais. Tokiais baltais, kad net akina.

Realybė, kilusi iš lotyniško žodžio realis, reiškiančio daiktiškumą, tikrumą (3), sufleruoja suvokimą, kuriuo turime vadovautis - realybė yra viskas, kas daiktiška. Kita vertus, filosofinių prieigų gali būti skirtingų, o nukūnyto daiktiškumo teorija, kalbant apie realybės suvokimą, tampa vis labiau aktualesnė humanitariniame mokslų lauke. Vis dėlto, šiame dizaino tyrimo pradžios etape, man svarbu pajusti ir suprasti sensorinę ir kognityvinę realybę - tokią, kurią galima pajausti ar suvokti. Taigi norint patirti realybę pirmapradžiu būdu, svarbiausia nepamesti judėjimo. Kitaip tariant, judėjimas sukuria realybe, regimybę ar, jei norime, tikrovę (4). Judėjimas, kaip procesas yra viskas, ką tik gebu įsivaizduoti. Net pats įsivaizdavimas mane užklumpa lyg procesas, galiausiai virsdamas mintimi ar sakiniu. Viskas, net tai, kas, rodos, yra statiška, galiausiai yra procesas/judėjimas/ritmas/kismas (5). Judėdami tiek anatomine, tiek ir psichologine prasme, įprocesiname dalykus, kuriuos vadiname suvokiniais/suvokimu. Realybės suvokimas visada yra subjektyvus, nes pats suvokimas yra toks, o kitokios realybės mes nepažįstame. Negalime kalbėti ar bent įsivaizduoti objekto-objekto santykio. Net jei ir bandytume, galiausiai suvoktume tik savo ir tų objektų tarpusavio ryšį. Galiausiai, net vieno objekto mes negebame suvokti holistiškai. Bet koks daiktas visada yra daugiau nei mes galime įsivaizduoti (6). Kaip paprastą pavyzdį, galime įsivaizduoti kėdę. Žvelgdami į ją, liesdami, sėdėdami, galime suvokti tik tiek, kiek leidžia mūsų suvokimas, bet galiausiai, negalime jausti,matyti ar suvokti, kas yra jos viduje, jos atplaišėlės ar bendras vaizdas. Mes suvokiame nuotrupas. Tai, ką mums duoda realybė, atseikėjusi iš visos visumos.

Vis dėlto, ribotas žmogaus suvokimas duoda daug ir net to mes nepajėgiame aprėpti. Mane itin domina sapno - būdravimo epizodas. Po sapno busdami, kartais, rodos, nešamės su savimi kažką labai svarbaus, tačiau vos pabudus suprantame, kad delnuose liko tik jausmas. Bet ar tikrai tai, padaro šią realybę mažiau realią? Būtent dėl šios priežasties, apmąstant realybės subjektyvumą, man norisi atverti duris ir iliuzijai. Jeigu regimybę priimtumėme kaip vieną svarbiausių realybės įrodymų, kad ir koks ribotas jis bebūtų, regimybė gali sukurti jausmą, potyrį ir galiausiai - tikrovę, kurioje gyvename. Juk labai gali būti, kad ji yra viskas, kas čia yra. O pasaulis iš tiesų neegzistuoja.

1. Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė, 2007. Metafora apibūdinanti realybės ir nerealybės atsiskyrimą per suvokimo prizmę. It šizofreniško asmens sąmonė atsiskiria nuo pasąmonės. Panirimas į save. Panaši alegorija naudojama ir Robert Eggers filme Švyturys.

2. Rūta Šerpytytė. Nihilizmas ir tikrovė: spekuliatyvus realizmas - nihilizmo banalizavimas?, 2012

3. Lietuvių kalbos žodynas

4. Liedeke Plate; Anneke Smelik, Routledge research in cultural and media studies, Performing memory in art and popular culture-Routledge, 2013

5. Kristupas Sabolius, Įnirtingas miegas

6. Kristupas Sbolius, Apie tikrovę,2020. Spekuliatyvaus realizmo OOO teorija apie daiktų būtį, atsisakant egocentrizmo.